JIM HAYNES

Previous Page

 

Jim Haynes: priklausomybė nuo valgymo drauge
by Aurimas Zdanavičius,
Žmogus dėžė, March 2014

Žmogus dėžė (Human-box) is a magazine based in Vilnius, Lithuania. It mostly covers various social, cultural and art initiatives and ideas of individuals, groups or enterprises that solve certain social problems or suggest different approaches to social reality. Rejecting the line of the mainstream media Žmogus dėžė seeks to write about creative solutions instead of problems. The editors believe that positive examples and motivating stories improve media environment and foster social dialogue that benefit both individuals and communities.
Žmogus dėžė is also a social project - people with employment and other social problems become vendors of the magazine selling it on the street of Vilnius. Half of the price of each copy sold goes directly to the vendor. They also receive training and a constant support of the social worker until they manage to enter/get back to the labor market.

 

Įsivaizduokite: trisdešimt metų (jei bent esate tiek sulaukęs) nepraleidžiate nė vieno sekmadienio be vakarienės su maždaug septyniasdešimčia žmonių, kuriuos matote pirmą kartą. Arba šimtu, jei oras geras. Šio interviu herojus - po klajonių Paryžiuje nutūpęs amerikietis Jim Haynes, būtent taip ir gyvena daugiau nei trisdešimt pastarųjų savo gyvenimo metų. Jimo istorija spalvinga - be kitų dalykų sakosi įkūręs klubą Londone, kur savo kelią pradėjo Pink Floyd, bei dėstęs seksualinės laisvės kursą Paryžiaus universitete. Laimę jis laiko sąmonės nuostata, todėl prieš daug metų tiesiog nusprendė būti laimingas. Pats jis save vadina pasaulio piliečiu, tiki, kad viso pasaulio istorija - tai ir jo istorija, todėl turi svajonę supažindinti visus pasaulio žmones. Vakarienės jo Paryžiaus ateljė kiekvieną sekmadienį sutraukia įvairiausius žmones iš viso pasaulio rutulio.

 

Papasakokite trumpai apie save, iš kur jūs, ką veikėte prieš atvykdamas Paryžių?

Gimiau JAV, Luizianos valstijoje, ten gyvenau pirmuosius 12 metų, vėliau dėl tėvo darbo dvejiems metams persikėlėme į Venesuelą. Po to — mokykla Atlantoje, universitetas Luizianoje. Karinės tarnybos metu atsidūriau Edinburge, Škotijoje. Norėjau mokytis, todėl išsirūpinau budėjimą naktimis, o dienomis lankydavau Edinburgo universitetą. Vėliau paprašiau paleidimo iš kariuomenės ir, mano paties nustebimui, prašymą patenkino. Tuomet atidariau pirmąjį išskirtinai knygomis minkštais viršeliais (paperback) prekiaujantį knygyną Britanijoje The Paperback, kuris tuo pačiu buvo ir galerija bei performansų erdvė. Edinburge taip pat įkūriau teatrą jauniems kūrėjams The Traverse, kuriam šiais metais sukako 50 metų. Prisidėjau organizuojant Edinburgo festivalį ir, beje, lankausi jame kiekvieną rugpjūtį pastaruosius 56 metus. Vėliau persikėliau į Londoną, kur dalyvavau įvairioje kultūrinėje veikloje — įkūriau Londono Traverse teatro kompaniją, pogrindini laikraštį „I.T.“, klubą UFO (kuriame, beje, savo kelią pradėjo Pink Floyd), menų laboratoriją (joje įsikurė kinas, teatras, galerija). Paskui kartu su bendraminčiais Amsterdame pradėjau leisti seksualinę laisvę propaguojantį laikraštį SUCK bei buvau Wet Dream filmų festivalio direktorius. Po to mane pakvietvė naujai įkurtas Paryžiaus 8-asis universitetas, kur trisdešimt metų dėsčiau medijų studijų bei seksualinės politikos kursus. Taigi taip aš atsidūriau Paryžiuje.
Beje, visada mėgau įvairius festivalius ir aktyviai juose lankydavausi. Kanų kino festivalyje lankausi jau 25 metus, Edinburgo festivalyje — 56, Frankfurto knygų mugėje — 43, Varšuvos džiazo susitikimuose — 10, Kalkutos filmų festivalyje — 5, taip pat Berlinalėje, Budapešto filmų festivalyje ir t.t.

 

Jim Haynes  photo(c)Jesper Haynes 2014
Jim Haynes, photo Jesper Haynes

 

Jau daugiau nei 30 metų organizuojate vakarienes su nepažįstamais žmonėmis, kuriuos pasikviečiate į savo namus. Kaip kilo tokia mintis? Kodėl tai darote?

Viskas prasidėjo atsitiktinumo dėka. Kartą mano namuose apsistojo jauna šokėja iš Los Andželo. Ji mokėjo gerai gaminti ir, norėdama atsidėkoti už svetingumą, pasiūlė pagaminti vakarienę man ir mano draugams. Aš ją įspėjau, kad turiu daug draugų. Ji atsakė, jog galėtų pagaminti dvidešimt penkiems. Tai buvo skaniausia vakarienė, kokią aš ir mano draugai kada nors valgėme. Tuomet ji pasiūlė gaminti kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį tol, kol svečiuosis mano namuose. Taip viskas ir prasidėjo.
Per pusę metų vis daugiau ir daugiau žmonių sužinojo apie šią tradiciją ir ėmė rodyti norą apsilankyti. Mes nusprendėme vakarienes perkelti į sekmadienį ir kiekvieną kartą pasikviesti vis kitą virėją. Tuomet pradėjau prašyti žmonių pranešti man iš anksto ir sudarinėti užsuksiančiųjų sąrašus. Prašiau visų paaukoti šiek tiek pinigų, taigi vakarienės visada nešdavo šiokį tokį pinigų kiekį. Iš pradžių juos išleisdavau maistui, drabužiams ir vaistams, kuriuos siųsdavau draugams rytų Europoje. Šiuo metu daugiausia remiu Amnesty International. Tokiu būdu vakarienės vyksta jau 36 metus ir nemažai žmonių mano pavyzdžiu taip pat pradejo kviesti žmones vakarienės į savo svetaines Čikagoje, Londone, Pitsburge, Bankoke, Barselonoje ir t.t.

Visa tai darau, nes man patinka suvesti žmonės vienus su kitais. Taip užsimezga draugystės, meilės romanai, santuokos, vaikai, darbo pasiūlymai, kelionės ir t.t. Visuomet turėjau priklausomybę nuo žmonių. Savo knygyne Edinburge nemokamai vaišindavau savo klientus kava ir arbata bei tokiu būdu juos supažindindavau. Savo teatre, o vėliau Londone stengiausi būti svetingu šeimininku bei padėti žmonėms pasijusti kaip namuose.
Vėliau Paryžiuje redagavau visą seriją knygų — vadovų po 9 rytų Europos šalis (įskaitant Lietuvą) ir Rusiją. Tose knygose būdavo tik apie tūkstantis žmonių, kuriuos galėjai sutikti tose šalyse, bet iš gautų laiškų žinau, kad daugybė žmonių sutiko vienas kitą, padedami šių knygų.

Kokios vakarienės buvo, kai jas pradėjote organizuoti? Kokios jos dabar?

Visus šiuos metus viskas vykdavo daugmaž taip pat. Pasikviečiu virėją ir su juo ar ja sugalvojame meniu. Dažniausiai apsipirkti vykstu aš, o šeštadienį jis/ji ateina pradėti ruošti maistą. Žmonės šiandien dažniausiai sužino apie vakarienes mano interneto svetainėje ir susisiekia el. paštu. Žiemą ar prastu oru žmonių kiekį riboju, bet šiltuoju metų laiku, kai galime sėdėti sodelyje, galiu priimti iki 100 svečių.

Kokie žmonės ateina į jūsų vakarienes? Galbūt per tiek metų pastebėjote kokią nors bendrą jų savybę?

Žmonės atvyksta iš viso pasaulio, esu turėjęs svečių iš kiekvieno kontinento. Iki šiol mano namuose vakarieniavo apytikriai 150 000 žmonių. Daugelis jų ne kartą sugrįžta. Beje, dažnai apsilanko trys broliai ir iš jūsų miesto Vilniaus.
Apsilankantieji yra patys įvairiausi, jauni ir seni. Manau jie visi turi troškimą susitikti su kitu. Paprastai tai atviri, labai draugiški žmonės — išties man labai patinka mano svečiai. Tai, kad žmonės susitinka valgydami ir turėdami galimybę pasišnekučiuoti, dažniausiai reiškia, kad jie galbūt pasikeičia asmeniniais kontaktais, el. pašto adresais ar pan. Daugelis jų susitinka vėliau tą patį vakarą ar per kelias kitas savo buvimo Paryžiuje dienas!

Per tiek metų tikriausiai atsitiko bent viena įdomi istorija per pačią vakarienę ar kaip jos pasekmė?

Na, kartą man įteikė lėktuvo bilietą apkeliauti aplink pasaulį. Kelionės metu aplankiau daug savo buvusių svečių!

 

  Jim Haynes and his guests, photo by Jesper Haynes
Jim and guests, photo by Jesper Haynes

Ar turite kokią nors žinutę, kurią savo organizuojamomis vakarienėmis norite perduoti visuomenei?

Vakarienės yra mano indėlis skatinant taiką pasaulyje. Kartą juokaudamas pasakiau, kad norėčiau supažindinti visus žmones pasaulyje vieną su kitu. Ir man tiesiog patinka valgyti su žmonėmis. Praeito amžiaus devintą ir dešimtą dešimtmečiais, kai keliaudavau po rytų Europą, dažnai suorganizuodavau vakarienes šimtams žmonių, kartais tai būdavo ir ištisi teatro kolektyvai (tuomet galėdavau sau tai leisti, nes kaip atvykėlis buvau gana turtingas, palyginus su to meto vietinėmis visuomenėmis).
Kai lankydavausi festivaliuose, taip pat mėgdavau suorganizuoti dideles vakarienes. Tai vyko Frankfurte, Edinburge, Niujorke, Londone ir t.t. Ir manau, kad yra vienas dalykas, kurį visi žmones turi bendro — kiekvienas iš mūsų yra unikalus.

 

tekstas: Aurimas Zdanavičius
©Žmogus dėžė, March 2014
Žmogus dėžė's Website: http://www.zmogusdeze.lt/
and also: http://www.facebook.com/zmogusdeze

 

 

 

 

 

2014, Žmogus dėžė : Jim Haynes, priklausomybė nuo valgymo drauge

Previous Page